Dvarvietės ir apylinkių istorija

Dvarvietės ir apylinkių istorija

Istoriniai šaltiniai apie Ilzenbergo dvarą ir jo apylinkes yra iš įvairių laikotarpių, įvairiomis kalbomis ir skirtingais pavadinimais. Vokiškuose (nuo XVI amžiaus), rusiškuose (nuo XIX amžiaus pradžios), lietuviškuose ir latviškuose (nuo XX amžiaus pradžios) dokumentuose bei literatūroje aptinkama įvairių Ilzenbergo ir šalia jo esančių Alksnių pavadinimų variantų. Didžioji šių dokumentų dalis yra saugoma Latvijos valstybiniame istorijos archyve (Latvijas Valsts vēstures arhīvs – LVVA).

Šios dvi vietovės šaltiniuose dažnai minimos kartu, nes Ilzenbergo dvaro savininkai dažnai nuomodavosi Alksnių dvarą, kuris iki 1561 m. buvo Livonijos ordino magistro, o vėliau – Kuršo ir Žiemgalos kunigaikščio (Ducatus Curlandiae et Semigalliae) valda. Todėl teisingas Alksnių identifikavimas istoriniuose šaltiniuose yra svarbus ir informacijai apie Ilzenbergo dvaro savininkus nustatyti.

Ilzenbergo ir Alksnių (Rokiškio raj., Juodupės sen.) vietovardžių variantai pateikti lentelėje.

  Ilzenbergas                  Alksniai                           
Lietuviškai          IlzenbergasIlžemužė

Ilzės dvaras

Elernos dvarasElksnemužė

Elkšnių dvaras
Elksnemužės dvaras

Latviškai Ildzu muižaIlzu muiža

Ilzes muiža

ElkšņiElkschņi
Vokiškai Ilsenberg EllernEllernschen

Ilzenbergo dvaro apylinkėse gyveno sėliai, lietuviai, latviai, lenkai, vokiečiai, žydai, rusų sentikiai. XIII a. pradžioje sėlius pavergė Kalavijuočių ordinas vėliau imtas vadinti Livonijos ordinu. Pirmosios žinios apie Izenbergo dvarą pasirodo XVI a. pradžioje. Kaip rodo XVI a. archyviniai duomenys, Ilzenbergo dvaras buvo įkurtas 38 km į pietvakarius nuo Jekabpilio (Jakobstadt) ir 14 km į rytus nuo Neretos (Nerft) prie Ilgio (Ilsen) ežero, 1515 m. Bajorų fon Kersenbrockų giminės.

Pirmasis savininkas – Berndtas Kersenboickas (Berndt Kersenboick). Įrašai rodo, kad tuo metu Ilzenbergo dvarui leno teise priklausė 615 ha savarankiškai apdirbamos žemės ir 2234 ha žemės su valstiečiais.

Nuo XVI a. vidurio iki XIX a. antros pusės Ilzenbergo dvaro ir jo apylinkių gyventojai patyrė daug istorinių sukrėtimų, nelaimių ir sunkių išbandymų. XVI a. Livonijos karas, XVII-XVIII a. karai su švedais, maras, badas, bajorų tarpusavio rietenos, 1812 m. Napoleono armijos anplūdis, 1831 ir 1863 m. lietuvių sukilimai siekiant išsivaduoti iš Rusijos priespaudos daugiau ar mažiau  įtakojo gyvenimą šiame krašte.

Ilzenbergo dvaro apylinkės prie Apvalaso ir Ilgio ežerų

Ilzenbergo dvaro teritorijoje XIX a. rasta archeologinių radinių, apie kuriuos buvo rašyta to meto spaudoje. Į Berlyno muziejų pateko Ilzenberge rastas bronzinis antkaklis su konusiniais galais, geležinis ietigalis, kirvis ir kiti radiniai. Archeologinių radinių iš Ilzenbergo teritorijos pateko ir į Jelgavos bei Talino rinkinius.

Yra keletas pranešimų apie Ilzenbergo ir Alksnių dvarų teritorijoje buvusius antkapinius paminklus ir su jais susijusias liaudies religingumo apraiškas. Remdamasis šia informacija Juris Urtāns kelia prielaidą, kad čia yra buvę senkapiai. Be to, XIX a. pradžioje čia buvusi “lietuvių ir latvių valstiečių tarpe ypatingai populiari pagoniškojo tikėjimo vieta”.

XIX a. pradžioje netoli Alksnių dvaro, ant ežero kranto buvo dvi antkapinės plokštės. Viena jų buvo skirta 1587 m. gimusiai ir 93 metų amžiaus mirusiai Anai Pliater (Anna Plater).

Ilzenbergo dvaro teritorijoje rasti archeologiniai radiniai

Yra užrašyta pasakojimų, kad ir Ilzenbergo dvare ant ežero kranto dar 1905 m. yra stovėjęs „apvalus kryžius“ ir akmeninis stulpas. Žmonės tikėję, kad jie gali sustiprinti sveikatą. Vėliau jie buvo įmesti į ežerą. Sudėtinga nustatyti ar šios žinios apie Ilzenbergo ir Alksnių dvarus nurodo į vieną ir tą patį objektą, ar du atskirus. Bet kuriuo atveju vietinių žmonių atmintyje tai siejama su Ilzenbergo ir Alksnių dvarų gyventojais.

Be jau minėtos nuorodos į Plater-Syberg, žmonės pasakodavę, kad čia buvusi palaidota “Ilzės dvaro sodininko dukra, kurią apgavęs jaunasis Alksnių dvarininko sūnus”, ir šioje vietoje (prie šaltinėlio ir akmens) mesdavę į vandenį vario monetas.

Ilzenbergą tiesiogiai kliudė kariniai 1655-1660 m. Šiaurės karo veiksmai, apie tai byloja ir tas faktas, jog Ilzenbergo dvare būta trijų patrankų, kaip spėjama, iš XVII a. “švedų paliktų”. Patrankų dovanojimas Karo muziejui Kaune 1926 m. buvo reikšmingas įvykis, nušviestas mažiausiai keturiuose periodiniuose leidiniuose. Lietuvos karininkų laikraštyje „Kardas“ 1926-03-20 rašoma, kad Ilzenbergo dvaro (Rokiškio apskr.) savininkė panelė Livija Dimšaitė paaukojo Karo Muziejui 3 istorines patrankas, kurios „…nesunkios, lietos iš keto, artimo šaudymo, matyti, buvo pritaikytos tvirtovėms ardyti (pilies sienoms bei šaudyti iš aukštumų – piliakalnių). Dar neseniai prie vienos iš šių patrankų  buvęs ir šovinys (apskrita keto kulka)… „

Prie Ilgio ežero stovėję paminkliniai akmenys

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui Lietuvai ir Latvijai susidarė sąlygos kurti valstybingumą, nė viena iš jų visai nesiėmė organizuoti bendros respublikos, o iš karto steigė atskiras, savarankiškas valstybes. 1920 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos ir Latvijos atstovai, tarpininkaujant D. Britanijos misijos Baltijos šalyse vadovui S. Talensui, Rygoje pasirašė sutartį dėl sienos nustatymo perdavimo Arbitražo komisijai, susidedančiai iš keturių narių ir pirmininko, kuriuo paskyrė Edinburgo universiteto profesorių Dž.J.Simpsoną (29 pav.), dirbusį D. Britanijos užsienio reikalų ministerijoje.

Pats Ilzenbergas, Alksniai ir jų apylinkės, nors ir priklausė Kuršo gubernijai, buvo perduoti Lietuvai, nes čia dauguma gyventojų buvo lietuviai, o ir paties Ilzenbergo dvaro savininkai Dimšos tapatino save su Lietuva. 

1920-1927 m. žemės dvaro atidalinimo klausimai

Tačiau pažymėtina, kad, nustačius Lietuvos-Latvijos sieną,  dalis Ilzenbergo dvaro savininkių Dimšų žemės, kuriose gyveno daugiausiai latviai, atsidūrė Latvijoje, o joms priklausiusį Ilgio ežerą perkirto valstybinė siena.

Lietuvai netekus nepriklausomybės ir tapus Sovietų Sąjungos aneksuota šalimi, prasidėjo Lietuvos sovietizacija. 1940 m. rugpjūčio 27 d. buvo paskelbta žemės reforma. Dvarai ir dvarininkams priklaususios žemės buvo konfiskuojami, o jų savininkai buvo persekiojami,  uždaromi į kalėjimus arba tremiami į Rusijos gilumą. Dimšų šeimai pavyko išvengti tokio likimo, tačiau Ilzenbergo dvaras buvo konfiskuotas. 1940 m. vasarą sovietų valdžia Lietuvoje konfiskavo 638 dvarininkų kilmės asmenims priklausiusius 91487 ha žemės. Ši žemė buvo įtraukta į Valstybinį žemės fondą. Dalį žemės sklypų buvo numatoma skirti bežemiams ir mažažemiams, o iš kitų kurti valstybinius ūkius.

DMC Firewall is a Joomla Security extension!